2016 rugsėjo 13
Geografinių ir asmeninių ribų perbraižymas fantastinėje „Lietuvos atgajos“ pamainoje

Tik įpusėjus stovyklai išmokau užtikrintai, neužsikirsdama pasakyti visą pamainos pavadinimą: „Koordinatės: vaizduotės ilgumos° dangaus platumos°“ (trumpiau, fantastinės geografijos pamaina). Tai – netradiciškai ilgas, unikalus, nevaržantis apibūdinimas. Išties, būtent ši rugpjūčio 3–12 dienomis vykusi Atgajos pamaina išsiskyrė ribų nebuvimu: neapsiribota keliais žodžiais pavadinimui, neapsiribota vien Žeme kaip geografinių kelionių šaltiniu bei, galų gale, neapsiribota tradiciniu pačios Atgajos stovyklos modeliu kaip vieninteliu galimu variantu kūrybiškumo laisvei atskleisti. Neigdami nusistovėjusias tiesas ir galvodami naujas, kūrėme Atgajos stebuklą. 

Dešimt dienų kartu ieškojome nepažintų, mistinių visatos kampelių: nuo lietuviškosios Gintaro pilies iki egzotiškosios, mitais apipintos Velykų salos. Keliaudami istorinio bei fantastinio laiko vingiais, lankėmės Narnijoje, Hesperidžių sode bei Šventajam kalne. Į žemę grįždavom retai, bet su džiaugsmu: šauksmas į valgyklą pietų ar vakarienės priversdavo mesti keliavimo laiku prietaisus ir į rankas čiupti šakutę. Šis nekantrumas buvo savaime suprantamas, turint omeny, jog kiekvieno stovyklautojo fantastinė transporto priemonė nuolat reikalavo kuro – kūrybos. Vadovų bei vaikų kūrybinių galių pagalba kiekviena dieną iš naujo pažindavome seniausias vietas. Pavyzdžiui, vieną iš įsimintiniausių stovyklos dienų, norėdami atrasti Narniją, žaidėme atgajietišką strateginį LARP’ą (liet. vaidmenų žaidimą, šįkart paremtą kompiuterinių bei kortų žaidimų principu), pareikalavusį ne tik kūrybinių pastangų, bet ir nuovokumo bei kritinio mąstymo.

Stovyklos metu neapsiribojome įdomių geografinių vietų paieškomis. Taip pat ieškojome ir savęs tarp kitų. Vieni atrado nugalėję scenos baimę, kiti – jog be galo mėgsta piešti. Dešimtį dienų pynėmės tarsi voratinkliai, ieškodami ryšio: mokėmės būti kartu ne tik per smagias laužo vakarones su dainomis, bet ir tyloje, šeimos vakarų metu. Mažiausieji stovyklautojai ieškojo ryšio su vyresniaisiais, o vyresnieji – su mažiausiaisias, nuolatos mokydamiesi, stengdamiesi suprasti vieni kitus. Trumpi, neasmeniniai pokalbiai bėgant laikui virto nuoširdžiomis, išjaustomis draugystėmis. 

Galų gale, garbingai pažymėję paskutinę kelionę, grįžome į patogias, pažįstamas erdves: kas į gimtąsias šalis, kas į gimtuosius miestus, namus. Atsivežti kompasai bei gaubliai jau seniai nugulė į sandėlį, o kasdienė rutina verčia mąstyti apie darbą, mokslus, pareigas – ieškojimams laiko lyg ir nebeliko. Ir vis dėlto, nejučia nusišypsau išgirdusi, kad draugė klausosi S. Mykolaičio „Arbatos“, ar džinsų kišenėje atradusi užsilikusį laišką, kuriame nieko kito, išskyrus „ką veiki“, neparašyta. Tokiomis akimirkomis suprantu, jog Atgajos paieškos nesibaigė ir vargu ar greitu metu baigsis.

Kitos naujienos