2016 rugpjūčio 30
Emocijų ir muzikos ratu – Atgajos pamainoje „Ką tau sako rokas?“

Šiais metais ir vėl buvau Atgajoje. Jei kas nors paklaustų, kas yra Atgaja, greičiausiai pasakyčiau, kad stovykla, bet iš tikrųjų, tai yra daug daugiau. Tai vieta, kurioje labai gera. Vieta, kurios nesinori palikti. Vieta, kurioje esu laiminga. Į Atgają važiavau 3 kartą, kuris man buvo priešpaskutinis, bet žinau, kad tikrai norėsiu čia būti ir vadove. Šioje stovykloje viskas taip tikra, kiekvienas yra priimamas toks, koks yra iš tikrųjų. Žmonės nebijo kalbėtis, atskleisti savo jausmų, čia nėra kokių kaukių, nebent tik tos iš dailės namelio.

Šiais metais pasirinkau muziką ir emocijas jungiančią pamainą „Ką tau sako rokas?“, kuri, mano nuomone, buvo viena geriausių pamainų. Nerandu tinkamų žodžių išreikšti atmosferai, kuri tvyrojo ore tas 10 pasakiškų dienų. Pavasarį su drauge vos ne kasdien žiūrėdavom, ar dar nepaskelbtos šių metų Atgajos pamainos, ir kai vieną dieną ji man paskambino rėkdama į ragelį, jau žinojau, kodėl. Vos perskaičiusi šios pamainos aprašymą žinojau, kad būtent į ją ir važiuosiu. Du nuostabiausi dalykai pasaulyje – muzika ir jausmai.

Kaskart vykstant į stovyklą, apima baisus jaudulys. Manau, tai galima vadinti nežinia, nes neįsivaizduoji, kas tavęs lauks ateinančias dienas. Žinai tik tai, kad bus gerai. Visada taip būna, kirba viduj kažkas, bet vos tik peržengi tuos stebuklingus Atgajos vartelius – širdį užlieja tik gražūs jausmai. Spinduliuojantys energija vadovai pasitinka vaikus, visi susipažįsta su naujaisiais šeimos nariais, sutinka senus draugus.

Kiekvienai dienai buvo priskirta viena iš 8 Plutchik‘o rate esančių emocijų. Greičiausiai nieks neskirtų dienos liūdesiui, baimei ar pasibjaurėjimui, bet Atgaja yra būtent ta vieta, kur vyksta dalykai, kurių nesugalvotum daryti kasdien.  Čia visai kitaip pažvelgiau į emocijas, į kurias dažnai mėgindavau nekreipti dėmesio, nes jos mane trikdydavo.

Turėjau nuostabią galimybę pažinti daug žmonių, buvo kreipiama daug dėmesio į savęs ir kitų pažinimą, todėl buvo organizuojami pokalbiai, patirtiniai užsiėmimai tarp visų stovykloje esančių vaikų.

Visos dienos čia skrieja neįtikėtinai greitai, atrodo, dar ką tik darei mankštą, o jau šoki prie laužo... Tačiau po 10 drauge praleistų dienų visi jaučiasi kaip viena didelė šeima, kuri kartu jau visą amžinybę.

Ši Atgaja man buvo visiškai neįprasta – pirmą kartą šeimoje turėjau du tėčius, stovykloje buvo du dailininkai, muzikantas ir viršaitis – viename. Pati stovyklos nuotaika buvo labai stipri, galbūt todėl, kad į šią pamainą daugiausia važiavo vyresni vaikai.

Čia supratau, kaip gera atsiriboti nuo viso likusio pasaulio. Kai aplink tiek gerų žmonių, net nesinori galvoti apie tai, kas vyksta už Atgajos ribų... Atgajoj man nereikia telefono, interneto ir kitų technologijų. Ten džiaugiausi lietumi, verkiau iš laimės ir iš liūdesio, išgyvenau visas įmanomas emocijas, pažinau daugybę nuostabių žmonių, turėjau puikią šeimą ir nuostabius tėvus... Gyvenau.

Ačiū Jums už nuoširdžius pokalbius, ilgus laiškus, vaidinimus, Plutchiko ratą, „Vaivorykštės televiziją“, naktinius pašnekesius su kambario draugėmis, sukurtas utopijas, akademijas, tėvų meilę, labanaktukus, viršaičių šypsenas ir spinduliuojamą pozityvumą, per pusdienį sukurtą roko operą, šiltus laužus, atvirus šeimos vakarus, tylą, himną, kišebaisų gaudynes ir dar milijoną dalykų, kurie man suteikė tiek laimės.

 

Stovyklautoja Giedrė Barščevičiūtė

 

 

Kitos naujienos