2016 rugsėjo 21
Atgajoje – kelionė sapnų karavanais

„Lietuvos Atgaja“ stovyklos pamaina „Sapnų karavanais“ buvo netikėtai kupina artimo ryšio kūrimo, savęs pažinimo per kūrybą bei geresnio aplinkinių supratimo. Po stovyklos paklausėme vaikų: tai apie ką buvo pamaina? Jų atsakymai buvo tokie:

 

„Apie drąsą ir baimių atsikratymą, sapnus ir juoką“

„Vidinį pakitimą, džiaugsmą, duris, drąsą, šeimą, kelią“

„Ji buvo fantastiška. Apie sapnus ir ne tik. Apie gyvenimą, savęs pažinimą. Visko buvo labai daug!“

„Svajones pildosi ne tik sapnuose“

„Jausmų karuselės su kalėdinėm lemputėm“

 

93 vaikai keliavo kaip karavanas, kartu per 10 dienų sapnų pasaulių. Kiekviena diena turėjo savo teminę vertybę, įkvėpimą ir išrišimą. Atvirai ir nuoširdžiai kalbėjomės rimtomis temomis. Vaikai buvo ne tik stovyklos dalyviai, bet ir kūrėjai. Kartu prisidėjo prie temų vystymo ir uždavinėjo jiems svarbius klausimus. Stovyklos administracija nuolat komunikavo su tėveliais, tad geriausias būdas pristatyti stovyklą yra kelios ištraukos iš laiškų, siųstų tėvams stovyklos metu.

„Atvėrėme duris gilyn – į save, atlikome įvairias užduotis, per kurias pamatėme, kas gi mes esame: ieškojom, kokios mūsų savybės yra dominuojančios, išbandėm įvairius raiškos būdus ir kūrėm tarpusavio santykius.

Trečią stovyklos dieną įžengėme į labirintą. Kartu pažinome savo baimes, patys statėme keltišką labirintą ir jį perėjome. Vyko aktyvus komandinis žaidimas apie žinojimą, knygas ir tai, kas mažina mūsų baimes. Šią dieną pradėjome klausimų laiką, kur bendrai ir viešai vaikai galėjo užduoti jiems rūpimus klausimus, o vadovai į juos nuoširdžiai atsakė. O klausimai vaikams kildavo patys įvairiausi... nuo pirmųjų draugysčių istorijų iki egzistencinių klausimų, kaip skirtingai vadovai supranta savo gyvenimo prasmę.

 

Penktąją dieną vaikai jau atsibudo būdami svečiais Šalyje be vardo. Vietiniai gyventojai kvietė susipažinti su savo gyvenimo būdu, kalbėti ir gyventi paprasčiau. Vaikai suprato, kad Šalis be vardo nori sumenkinti kalbą, jausmus. Todėl jie ieškojo būdų veikti prieš Šalies sistemą varžančią laives, išlaikyti savo kalbą. Diena baigėsi dramatiška scena, ašaromis dėl herojaus, kovojančio už laisvę bei šiltais apsikabinimais.

 

Šeštosios dienos, Protėvių šauksmas, temos kalbėjo apie tai, kas mums svarbu, ką atsinešame iš praeities. Apie mūsų bendrystę, šaknis, senelius, kultūrą ir turtus, kurių senoliai mums nepagailėjo. Už lango vyko smagi vakaronė su trankiais folko šokiais ir užburiančiomis sutartinėmis.

 

Septintąją dieną vaikai buvo įsitraukę į spalvų sprogimo sūkurį. Jie gilinosi į skirtingas kultūras, kaip jos veikia, kas joms būdinga, kaip jas pristatyti ir apžaisti. Jie patys sau susikūrė festivalį, kuriame vyko įvairios dirbtuvės, pasirodymai, žurnalistų komanda išleido laikraštį, o savanoriai užtikrino tvarką. Visi šėlo ir dūko margaspalvėje fiestoje.  

 

Devintają dieną kūrėme savo atlasą, žemėlapį. Mokėmės, kaip šią stovyklos patirtį galime pritaikyti grįžę namo, nuoširdų bendravimą nusinešti į mokyklas, drąsiai kurti save bei aplinką, santykius ir stebuklus kasdienybėje. Skatinome dėkingumą, bei pastabumą.“

 

Tokios tad buvo stovyklos dienos, sukūrusios ne tik prisiminimus, bet ir naujas draugystes, įkvėpusios pasitikėjimo savimi, ieškoti sau tinkamų veiklų ir krypties.

Pabaigai – vieno paauglio pasidalinimas, ko išmoko stovykloje: „Išmokau prisipažinti meilėje“.

 

 

Kitos naujienos